Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas JUSTINAS BUROKAS teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra.
Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.
Baimė. Kokia tai emocija? Kokio amžiaus vaikai jau pradeda jausti baimę?
Baimė yra bazinė kiekvieno žmogaus emocija, turinti labai svarbią apsauginę funkciją. Baimė apsaugo mus nuo galimų pavojų, o atsinešame ją į pasaulį su pirmuoju oro gurkšniu.
Ar visas baimes įgyjame vaikystėje? Jos įgimtos ar įgytos?
Įgimtų baimių yra labai nedaug, pirmiausia tai tos, kurios kelia grėsmę mūsų sveikatai ar gyvybei ir kurios veikia instinktų lygmeniu, pvz., bijome garsių netikėtų garsų, netikėto dūrio iš šono ir pan. Įdomu, kad vorų ir gyvačių baimės taip pat yra įgimtos. Tai nereiškia, jog paniškai turime nuo jų bėgti, bet kad pamatę tarantulą ant rankos imsime jo bijoti, net prieš tai tokio gyvūno nematę, yra įrodyta tyrimais. Visos kitos baimės yra išmoktos.
Ar būna žmonių, kurie nejaučia baimės? O galbūt tik nemoka perskaityti šios emocijos?
Bebaimių žmonių praktiškai nėra. Kadangi baimės centras yra smegenyse, dalis žmonių nepajėgūs išgyventi baimės jausmo, kai ši struktūra (ar ryšiai su ja) yra pažeidžiami. Deja, tokie žmonės ilgai negyvena. Kaip minėjau, baimės emocija atlieka labai svarbią apsauginę funkciją. Tik pabandykite įsivaizduoti žmogų, kuris nebijo, kai jam ant galvos krenta plyta.
Kodėl žmonės turi tiek daug skirtingų baimių? Vieni bijo pelių, bet nebijo vorų ir atvirkščiai?
Vorų bijo visi (šypsosi). O kitos baimės yra išmoktos ir tai priklauso nuo to, kiek baimingoje aplinkoje augo vaikas. Jei mama paniškai bijojo pelių, didelė tikimybė, kad tokią baimę turės ir vaikas.
Koks suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikui?
Tiesioginis. Kūdikis tik per mamos reakcijas (vėliau ir vaikas per kitų jam svarbių asmenų reakcijas) supranta, kiek pasaulis yra saugus. Jei mama pati nerami, nuolat visko gąsdinasi, ji net pati nenorėdama tai perduoda vaikui. Jei vaikas visada girdi „nelipk, atsargiai, nukrisi“, natūralu, kad bijo lipti, bėgti, eiti. Jei mato mamą, kuri labai išsigąsta pamačiusi pelę, supranta, kad pelė yra didžiulė grėsmė. Jei mama dreba per griaustinį, drebės ir vaikas. Jei vaikas pamatė kokį jį gąsdinantį dalyką (pvz., vėliavą su tikroviškai pavaizduotą kaukole), ir tėtis ir mama sako: „oho, atsargiai“, aišku, kad vaikas bijos, o jei pasakys, kad čia tokia piratų vėliava, jam bijoti nebus ko. Jei tėvai nuolat gąsdino policija, kuri išveš, normalu, kad net suaugus, kai policija sustabdo, pradedame nevalingai prakaituoti, nors galbūt nieko blogo ir nepadarėme.
Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti?
Sakyčiau, pirmiausia nemokykime vaiko naujų baimų, tada nereikės jų nugalėti. Nugalėti reikia tas baimes, kurios nepagrįstai riboja vaiko galimybę džiaugtis ir tyrinėti pasaulį. Nėra kito būdo padėti vaikui nugalėti baimę, kaip ištarti padrąsinantį žodį (daug kartų) ir paduoti ranką, kai jam to reikia. Klaidinga manyti, kad verta vaiką šiurkščiai mokyti nugalėti baimes (jei bijo plaukti, įmesti į vandenį, jei bijo viešai kalbėti – gėdinti ir pan.). Visur reikia jausti, kiek galima „paspausti“ ir kur reikia sustoti ir duoti vaikui erdvės nurimti. Labai svarbu girdėti patį vaiką ir nenusiminti, kad vaikui nepavyko nugalėti baimės iš pirmo karto.
Kaip sukurti sveiką atsargumo, bet ne baimės jausmą vaikui?
Jei aplinka į įvykius reaguoja atsargiai, o ne baimingai, tai ir vaikas taip reaguos. Jei vaiką gąsdinsime (policija, mašinomis, kurios užmuša, ir pan.), tai normalu, kad jis bijos. Jei paaiškinsime, vaikas supras. Vaikai išsigąsta ir jei per tėvų neapsižiūrėjimą realiai patenka į grėsmingas situacijas, pvz., įlipo į medį aukštai ir nukrito. Aišku, kad bijos ne tik lipti į medžius, bet ir aukščio. Bet čia jau tėvų atsakomybė, kad vaikas nepapultų į tokias grėsmingas situacijas.
Neseniai pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Baubaimė“ (leidykla „Nieko rimto“) skatina su vaikais kalbėtis apie baimes. Ar knygų apie baimes skaitymas gali padėti vaikams nugalėti baimes?
Be abejo. Dažnai tėvai daro klaidingai, kai pasijuokia iš vaikų baimių, jas ignoruoja, neigia („radai ko čia bijoti“, „tu juk didelis, ko čia bijai“, „eik jau, radai ko bijoti“ ir pan.). Kalbėdami apie baimes su vaikais leidžiame jiems jas geriau pažinti, suprasti. O tai, kas pažįstama ir suprantama, juk ne taip ir baisu, ar ne?
Ko palinkėtumėt visiems, ko nors bijantiems?
Pažiūrėkite į savo baimę kaip į vidinį signalą apie galimą grėsmę ir paklauskite savęs, ar ji reali, ar tik jūsų sugalvota.
„Nieko rimto“ informacija
